1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, susirinkusi Vilniuje, paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo aktą. Aktas buvo paskelbtas, tačiau visą karo nualintą šalį kontroliavo vokiečiai, tad reikėjo įdėti daug pastangų ir energijos, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė taptų realybe.
1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos konferencijos nutarimu Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, o jo tolesnė ateitis turėjo priklausyti nuo Didžiųjų valstybių sprendimo. 1920 m. žiemą, kol bus priimtas galutinis susitarimas dėl šio krašto priklausomybės, atvyko prancūzų 21-asis pėsčiųjų šaulių batalionas ir prancūzų misija, vadovaujama generolo Dominique Odry.
Dėl krašto ateities susidūrė įvairių šalių interesai. Lietuvos vyriausybė stengėsi deklaruoti ir įtvirtinti prigimtines lietuvių teises į šį kraštą. 1922 m. rudenį nutarta suorganizuoti vadinamąjį Klaipėdos krašto lietuvininkų sukilimą prieš vokišką Direktoriją ir užimti Klaipėdos kraštą. 1923 m. sausio 7 d. Klaipėdos link pajudėjo Ypatingosios paskirties rinktinė, kuri sausio 15 d. privertė kapituliuoti prancūzų įgulą.
Sausio 17 d. Ambasadorių konferencija į Klaipėdą pasiuntė Ypatingąją komisiją, kuriai buvo pavesta ištirti Klaipėdos krašto užėmimo aplinkybes. Vasario pradžioje buvo gauta patikinimų, kad Lietuvos vyriausybei įvykdžius tam tikrus reikalavimus (išvesti ginkluotas formuotes iš krašto, paleisti E. Simonaičio direktoriją), kraštas bus perduotas Lietuvai. Daugelis tikėjosi, kad tai įvyks vasario 16 dieną.
Virtualią parodą parengė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (2021)