Po Antrojo pasaulinio karo Mažoji Lietuva ištuštėjo. Klaipėdos mieste 1945 m. sausio pabaigoje buvo pasilikę vos keliolika vietinių gyventojų. Be priežiūros ir globos liko miesto bei krašto istorijos ir kultūros paminklai. Nuo pirmųjų pokario metų prasidėjo Klaipėdos miesto kapinių nykimas, galiausiai įgavęs tikslingo likvidavimo pavidalą. 1974 m. prasidėjo kapinių griovimas: metaliniai kryžiai, tvorelės ir kt. buvo vežami į metalo laužą. Klaipėdiečiui kalviui, metalo restauratoriui Dionyzui Varkaliui pavyko išgelbėti ir išsaugoti dalį kapinių paminklų (8 sunkvežimius kryžių, tvorelių, vartelių). 

Netrukus D. Varkalis apgriuvusiame Klaipėdos senamiesčio pastate (Šaltkalvių g.) aptiko žinomo Klaipėdos kalvio meistro Gustavo Kackės (Gustav Katzke) kalvę su išlikusiais autentiškais senojo meistro darbo įrankiais bei įranga. Kilo idėja restauruoti šį ir gretimą pastatą, įrengti nuolatinę kalvystės darbų ekspoziciją. Šiai idėjai pritarė tuometinis Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, pastatai buvo perduoti Kultūros skyriaus žinion, skirtos lėšos projektavimo ir kt. darbams. 

Suremontavus senąją kalvę, D.Varkalis joje atgaivino kalvystės amatą, o kieme įrengė laikiną kapinių kryžių ir tvorelių ekspoziciją. 1991 m. senoji kalvė perėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus žinion, o jos šeimininkas tapo Kalvystės ekspozicijos vadovu. 1992 m. baigus pagrindinio pastato restauravimą, iškilmingai atidarytas Kalvystės muziejus – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinys.