Jau XVI a. minimi Klaipėdos kalviai. Kalviai, vėliau ir šaltkalviai, aprūpindavo miesto statybas kaltinėmis vinimis, darė durų ir langų apkaustus, vėjarodžius, gatvės žibintus, turėklus, dureles ir apkaustus krosnims.
Klaipėdos krašto amatai (tarp jų ir kalvystė) turi ne tik senas tradicijas. XVI–XVIII a., o ypač XIX a. jie buvo griežtai reglamentuojami pagal Prūsijoje įvestus valdžios įstatymus.
XIX a. viduryje Klaipėdos krašto kalviai pradeda lieti ir kalti metalinius kryžius ir kapinių tvoreles visame krašte.
Daugiausia kapinių paminklai ir tvorelės XIX a. pabaigoje buvo gaminami Klaipėdos miesto kalvėse. Jų buvo keletas: Kepėjų g. 10, Puodžių g. 14, Šaltkalvių g. 1 (G. Kackės kalvė-šaltkalvė) ir kt.
XIX a. pabaigoje Šaltkalvių gatvėje įsikuria garsus Klaipėdoje ir visame krašte kalvis Gustavas Kackė (Gustav Katzke) su savo mokiniais. Kalvė pradėjo veikti 1895 m. Joje buvo priimami užsakymai žemės ūkio padargų gamybai, architektūrinėms senamiesčio namų puošybos detalėms, bet labiausiai G. Kackę išgarsino meniški kryžiai, kapinių tvorelės ir varteliai. 1978 m. Vilkyčių kapinėse (Šilutės raj.) buvo rastas originalios formos paminklas su gamintojo antspaudu – „H. G. Katzke Landw. Maschinen. Memel“. Tą veiklą patvirtina ir paties G. Kackės skelbimai 1911–1914 m. laikraščiuose. 

G. Kackė buvo vienintelis Klaipėdos krašto kalvis, turėjęs tarptautinį sidabro medalį už meninę kalvystę. Jo kalvė veikė iki 1944 m., kol frontui artėjant prie Klaipėdos G. Kackė pasitraukė į Vokietiją.