2012 m. spalio 5 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) buvo atidaryta žurnalisto Antano Stanevičiaus fotografijų paroda „Armėnija Ararato akyse“.

Paroda veikė iki lapkričio 24 d.

*** 

Antanas Stanevičius

Armėnija Ararato akyse

„Ramybė“. Šis M. K. Čiurlionio paveikslas stojasi akyse kiekvieną kartą, kai tik pamatau Araratą. Į magiškąjį kalną norisi žiūrėti ir žiūrėti, o nusisukus jį jaučia nugara.

Armėnams Araratas yra širdyje, tačiau tikrovė tokia, kad jis – už valstybės sienos. Leninas, Trockis ir kiti bolševikai pagal Brest-Litovsko sutartį nulėmė taip, kad genocidą patyrusi armėnų tauta netektų Ararato ir kitų istorinių etninių žemių, šiandien nusėtų armėniškų bažnyčių, chačkarų duženomis.

Jeigu atsitiktų taip, kad nebegalėčiau gyventi Lietuvoje, stengčiausi apsigyventi Armėnijoje. Faktas, kad Lietuvoje įsikūrę nemažai armėnų, liudija, kad mūsų šalyje vis dėlto geriau negu mažame dabartinės Armėnijos valstybės plotelyje (29 800 km²), likusiame po visų nukariavimų.

Tarp lietuvių ir armėnų, andai didžiulių valstybių atstovų, yra tiek daug dvasinio panašumo, nors istorija ir kultūra labai jau skirtinga: mūsų karalius Mindaugas apsikrikštijo 1251 m., o Armėnijos karalius Trdatas jau buvo apsikrikštijęs 301 metais, paskelbdamas pirmąją pasaulyje krikščioniškąją valstybę. Mūsų pirmoji knyga išspausdinta 1547 metais, panašiais laikais kūrėsi ir armėnų spaustuvės, skleisdamos jau 405 metais Mesropo Maštoco sukurtą raštą, vartotą akmenyse ir pergamentuose.

Mus vienija praradimų pajautimas ir supratimas, vienija gyvybingumas – nepasiduoti, neištirpti, gyventi ir kurti! Ir sau, ir pasauliui.