Dailininkė Jolanta Gegelevičiūtė: „Stengiuosi kasdieniuose dalykuose įžvelgti amžinybės šešėlį“
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje nuo kovo 23 d. eksponuojama menininkės Jolantos Gegelevičiūtės paroda „Sapnų geometrija“. Joje derinami išsilieję, spalvų šėlsme skendintys peizažai ir abstrakčios geometrinės formos, kontrastuojančios savo griežtumu ir primenančios žmogaus bandymus suklasifikuoti visą pasaulį. Apie santykį su gimtine, kūryba ir kasdienybe su J. Gegelevičiūte kalbasi dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė.
Tai jūsų pirmoji Klaipėdoje?
Taip. Tačiau keletą kartų į metus atvykstu prie jūros ne tik pasisemti įkvėpimo, bet ir čia kurti. Kyla daug minčių, eilėraščių, eskizų. Čia tiesiog puiki terpė kūrybai. Įdomu, kad esu girdėjusi atsiliepimų, jog mano darbuose juntama pajūrio dvasia.
2016 metais vykusioje parodoje pristatėte skaitmeninės grafikos, tekstilės ir kitomis technikomis sukurtus darbus, tačiau tradicinės aliejinės tapybos joje nebuvo. Kuo jus sudomino tapyba? Juk, palyginus su skaitmeninės grafikos galimybėmis, tai daug apribojimų turinti medija. Kad ir tokių paprastų, kaip kūrinio dydis, kurį lemia turima drobė.
Ėmiausi tapybos, nes skaitmeninė grafika nelaikoma „tikru menu“, o tapytojai laikomi tikrais dailininkais! (juokiasi) Iš tiesų tapyba man yra poilsio forma. Kadangi daugiausiai laiko praleidžiu dirbama prie kompiuterio (kuriu grafinį dizainą knygoms, plakatams), ilsėtis noriu kitaip. Anksčiau dirbau drabužių dizainere, tad skaitmeninė grafika buvo įdomi, nauja sritis. Kai grafinis dizainas tapo mano pagrindiniu darbu, laisvalaikį panorau leisti ir vėl kitaip. Tapyba tam puikiai tinka.
Kokią reikšmę teikiate parodos surengimui? Koks jausmas kyla išeksponavus parodą, pamačius kūrinius vienoje erdvėje?
Parodos surengimas – kūrybinio etapo užbaigimas, apibendrinimas. Visų pirma, man pačiai naudinga pamatyti, kaip mano darbai atrodo išeksponuoti, pajausti, kaip juos priima žmonės. Pabaigus darbą visada apima dvejopas jausmas: būna ir džiugu, ir kartu – nedrąsu. Juk parodos iškabinimas – tarsi savęs išstatymas viešumai. Jaučiuosi labai atsiverianti, nors net nežinau, ar kiti pastebi ir supranta, kiek daug manęs yra mano darbuose.
Todėl parodai pasibaigus taip pat jaučiuosi neblogai. Nebelieka pojūčio, kad mano darbai – lyg vaikai, iškeliavę į tolimą kelionę, todėl man vis neramu. Tad nusikabindama darbus tarsi susirenku savo vaikus, parsivežu juos namo ir jie – jau saugūs.
Savo tapybos darbuose naudojate lietuvių liaudies ornamentiką. Įdomu, kokiu tikslu ją pasitelkiate – kaip dekoratyvų elementą, ar simbolinę, archajišką prasmę turintį ženklą?
Lietuvių liaudies menas mane lydi nuo vaikystės. Per močiutės rankdarbius, mamos tautodailininkės kūrybą. Vėliau tai išaugo į rimtesnį domėjimąsi liaudies menu, ornamentų simbolika, mitologija... Gal kartais suveikia ir pasąmonėje glūdintys aiškiai neįsisąmoninti archajiški motyvai.
Parodoje prie tapybos darbų eksponuojate ir savo eiles. Kaip manote, kiek žmogui kasdieniniame gyvenime svarbi poezija? Ir kaip jums pavyksta kasdienybėje aptikti įkvėpimą kurti eiles?
Man atrodo, poezija yra visur. Tik ne visi turi noro ir atidumo ją pastebėti. O jei kas neturi poreikio poezijai, vadinasi, ji jiems nesvarbi, nereikalinga. Būdami toj pačioj aplinkoj, iš jos pasiimam skirtingus dalykus, tuos, kurios norim pasiimti. Aš stengiuosi smulkmenose ir kasdieniuose dalykuose įžvelgti amžinybės šešėlį. Pastebėti tai, kas teigiama, tai pabrėžti, o blogesnius dalykus, liūdesį – tik šiek tiek užkliudyti, nesustoti prie jų.
Šalia jūsų paveikslo „Upė“ išrašytas eilėraštis „Lyg vanduo / pratekėjo diena / dar viena / už nieko neužkliuvo [...]“. XXI amžius žmones užvertė didžiuliais informacijos kiekiais ir nesibaigiančiu stresu. Tad kaip jums tokiose lyg vanduo tekančiose dienose pavyksta rasti laiko kūrybai?
Paroje turim 24 valandas, visi po lygiai. Kam jas panaudoti, jau kiekvieno asmeninis sprendimas. Branginu tą laiką, kurį galiu paskirti kūrybai... Jį turiu išsikovoti kitų dalykų sąskaita. Retai kur išeinu, praleidžiu daug renginių, galbūt ne visada susitvarkau namus ar nuraviu gėlių darželį. Tačiau kūrybai skirtas laikas – mano laimingiausios valandos.
Nemėgstu žmonių, kurie dažnai sako, kad neturi laiko. Tikiu, kad visi turime savo prioritetus, tad tereikia turimą laiką paskirstyti svarbiausiems iš jų. Mano prioritetai yra šeima, kūryba ir darbas.
Pernai išleidote savo autorinę knygą, pavadintą panašiai kaip ir jūsų paroda – „Geometrija“. Joje jūsų vaizdinė ir žodinė kūryba susipina į darnų naują kūrinį. Kaip kilo idėja paveikslus, skaitmeninę grafiką išleisti knygos formatu?
Jau seniai kūriau autorines knygas. Iš tiesų „Geometrija“ – jau dešimtoji mano knyga, nors tik pirmoji išleista didesniu tiražu. Tiesiog mėgstu sutvarkyti vienam ciklui priklausančius kūrinius, sudėti juos į vieną leidinį, apipavidalinti, atsispausdinti ir pasidėti į lentyną. Tada žinau, kad šis etapas baigtas – todėl reikia atsinaujinti, imti kurti šiek tiek kitaip. Tuomet nebetęsiu tos pačios temos, kartais imuosi naujos technikos. Kol to nepadarau, jaučiu, kad kūryboje tęsiu tą pačią idėją, imu kartotis.
Visi turi skirtingus įpročius, kaip skaityti tokias knygas-albumus: vieni tai daro vienu prisėdimu, kiti – priešingai, per dieną perskaito po kelis eilėraščius, tuomet juos dar kurį laiką nešiojasi su savimi. Jei pati būtumėte savo knygos skaitytoja – kuriam jų tipui priklausytumėte?
Retai kada ,,praryju” knygą vienu prisėdimu. Paprastai pirmą kartą paėmusi į rankas perverčiu, paskaitinėju šen bei ten. Antrą kartą perskaitau iš eilės viską, pasižymiu, kas užkabino. Kada nors vėliau grįžtu prie knygos, vėl vartau, skaitau pasižymėtus, man įstrigusius puslapius. Džiaugčiausi, jei ir mano knygą taip skaitytų.
Ačiū už pokalbį!
