1973 metais Karolina Urtė Dotaitė, gyvenusi Kisinių kaime, padovanojo Mažosios Lietuvos istorijos muziejui keturias savo nešiotas medines klumpes. Klumpės pavienės. Jau gerai nudėvėtos. Bet kiekviena skirtinga savo puošyba, sutvirtinimais, kulneliais, net ir padais: vienos padas apkaltas – šikšninis, kitos lygus ir klumpdirbio darbo nė žymės nebelikę... Prisiminimais apie klumpdirbystę, klumpių avėjimą namuose dalijasi vaikaitis Helmutas Lotužis.

Tėvo dirbtos klumpės „po pirma bėga“

Šitos omamos klumpės,  kurios dabar yra muziejuje – ne tėčio darbo, tikrai pirktos. Jo darbo klumpių nebėra išlikę. Prisimenu kaip jis dirbo klumpes. Darydavo iš lengvai apdirbamo medžio. Pusfabrikatį išskobdavo su kirviu. Išskaptuodavo vidų. Skaptų buvo įvairių dydžių. Tėtis daug įrankių neturėjo. Skaptai namuose buvo trys ar keturi. Ir kaltukas reikalingas buvo, nes ne visur išskaptuosi. Tada dar išlygindavo. Tik omama nevertindavo tėčio klumpių, sakydavo: „Eini ir klumpės po pirma bėga“. Ar kelties patogiai nepadirbdavo, ar dar kažkaip neįtikdavo... Net ir šikšnines kai padarydavo, kur viršus apmuštas su šikšna, – jo darbo nelabai vertindavo. Nežinau kodėl. Tėtis dažnai ir nedarydavo.

Dažniausiai klumpes pirkdavo. Turgūs būdavo Priekulėj. Medines ir šikšnines klumpes omama buvo iš ten parsinešusi. Kaimynystėje tada gyveno Magdelena Kojelienė. Buvo pasikvietusi į namus klumpdirbį. Padirbo klumpių gal trisdešimt porų. Omama prašiusi: „Magde, tau tiek daug neprireiks...“ Taip ir išprašė. Buvo geros tos Magdės klumpės – „po pirma nebėgdavo“.

„Medis turi numirti“

Klumpėms padirbti reikėjo tinkamos medienos.  Medis turėjo atsistovėti. Medis turi numirti. Jis negali būti

„Sutrauktos viela“ ir pakaltos šikšna klumpės

Dvi omamos klumpės sutvirtintos viela. Šitas sutvirtinimas per viršų yra dėl skilimo. Tai vadinamas „sutraukimas viela“. Tvirtino su varine ar žalvarine viela – kokią turėjo. Čia viena klumpė, kuri „sutraukta viela“ yra paprasta, o kita papuošta. Kiekvieno meistro klumpės kitaip būdavo papuoštos. Esu matęs ir deginat. Pasiima storą vielą, pakaitina. Tas įrankis vadinasi špolanka. Senos klumpės neretai apsišerpetavusios. Naujas meistrai stiklu apšlifuodavo, apkaišdavo. Kad lygesnės būtų.

Klumpės pakaltos dėl slydimo ir taupumo. Pakaltos su šikšna. Kulniukas „paadytas“. Jos ne taip dyla kai pakaltos. Sakydavo: „Reikia šporioti“ – branginti, taupyti.

Patogesnės buvo šikšninės klumpės – odiniu viršumi, mediniais padais. Buvusios su užkulniu ir be jo. Su šikšninėmis klumpėmis galėjai toliau paeiti. Jos minkštesnės. Šikšninis viršus kojos nesumuša. Su medinėmis klumpėmis vaikštant sukietėdavo oda, net paskausdavo.

Savosios klumpikės

Vaikams žiemą rūpėdavo su medinėmis klumpikėmis išbėgti ant ledo. Ojojoj, kaip jos slysta gerai! Omama neduodavo savo klumpių. Aš turėjau savąsias klumpikes. Ant ledo jas gali suskaldyt lengvai. Vaje, vaje, kiek atskaitė omama pamokų, kad nesaugojau – ant ledo sudaužiau! Mažai man beteko tų klumpių. Vyresnieji visur nešiojo po namus. Aš savo klumpių neišlaikiau. Gal kažkam buvo atiduotos. Dar turiu vienas. Mano klumpės žemaitiškos. Savų nebeturim. Su jomis pavaikštai, pavaikštai – paskausta... Daug nevaikštau – pataupau. Užeis noras – pavaikštau trejetą dienų.

Po to – šaltu vandeniu atvėsindavo. Tada ima ir greit sviesto prigrūda. Deda, lygina, kad į formas gerai įsispaustų. Ilgai negali „žaisti“. Ant mažytės lėkštės apverčia ir sviestas gražiai iškrenta.

Pailgoji forma skirta suformuoti sviestui, kuris skirtas pardavimui, vežimui į turgų. Suformuotas sviestas buvo malonus akiai. Tai buvo ir svorio matas. Šventėms ant stalo padėdavo su apvalia formike suformuotą, su gėlytėmis. Omama nepridėdavo pilną formikę. Gražiai iškrato. Ir taip stalą papuošdavo šventėms, svečiams. Sviesto daugiau paruošdavo didžiosioms šventėms. Ypatingai Sekminėms, – nes karvės jau daugiau pieno duodavo – tai daugiau ir sviesto. 

Pirštuotas pirštines Karolina Urtė Dotaitė gavo dovanų iš šeimininkės, pas kurią tarnavo Piktožių kaime apie 1920–1930 metus. 1973 metais dailiai numegztos pirštuotos pirštinės perduotos Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Publikuotos knygoje „Vakarų Lietuvos istorinis kostiumas“ (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus: Standartų spaustuvė, 2017).

Pasak Helmuto Lotužio, 1944 metais 18 kilometrų nuo Klaipėdos visi žmonės turėjo palikti savo namus ir sugrįžti jau nebegalėjo po evakuacijos. „Pasiimti ką ten galėjai. Viskas paliko... Mūsų namuose kareiviai buvo pirtį įsiruošę. Įsivaizduokit, kas begalėjo likti? Čia nieko nebeliko, tuose namuose. Vienas kitas daiktelis ir viskas. Ir baldai kai kurie sukapoti. Jiems reikėjo kūrent. Jie viską kapojo.“ Brangiausias relikvijas – šventadienio staltiesę ir laidojimo marškas pavyko išsaugoti.

Marškos

Laidojimo marškų galuose būdavo kryžius išsiuvinėtas, abipus kryžiaus – palmės šakelės. Palmė – gyvybės, amžinojo gyvenimo simbolis. Kryžius – krikščionio simbolis. Kiekvieni namai turėjo tokias marškas. Ūkininkas – didesnis ar mažesnis turėjo. Skolinti nebuvo įprasta. Duodavo tik patiems biedniesiems, liuosininkams: reikia tai reikia. Ant šitokių marškų karstą įnešdavo pro kapinių vartus keturi nešėjai. Marškas laikydavo susuktas į drobinę skepetėlę ir padėtas spintoje. Išskalbia po laidotuvių ir išskalbtas padeda. Marškos susiūtos nebūdavo. Šioms šimtas metų. Jos per silpnos, sudaužėjusios. Naujokienės  ir mano omamos yra austos. Bet kuri kurios – negaliu pasakyti.

Šventadienio staltiesė

Karolina Urtė Dotaitė (1897–1982), gyvenusi Kisinių kaime, šeštadienio vakare arba sekmadienio rytmetį didžiojoje stuboje užtiesdavo šventadienio staltiesę – drobulę su perdrobule. Ji buvo gražiausia ir savo išmiera labiausiai tiko ant didžiojo stalo. Sekmadienio vakare drobulė buvo pagarbiai sulankstoma ir dedama į spintą iki kito karto.

Šeštadienį reikėjo nusišluoti kiemą po pietų. Pavakary – mūsų ramybė. Vartai uždaryti. Iki sekmadienio po pietų. Šeštadienio vakare saulė nusileido – viskas – Šventas vakaras prasidėjo. Omama užtiesdavo šventadienio drobulę, paimdavo psalmines knygas gotišku šriftu ir pagiedodavo vieną ar dvi giesmes. Kiemo vartai buvo užverti iki sekmadienio popietės.

Šeštadienį vakare buvo ir surinkimo laikas. Po karo surinkimai mažai kur bevykdavo. Mūsų namuose apie septyniasdešimtuosius metus į surinkimus dar susirinkdavo apie dvidešimt žmonių, o būdavo tokių surinkimų, kad susirinkdavo ir apie penkiasdešimt. Surinkimas užsitęsdavo iki vienuoliktos valandos vakaro. Žmonės giedojo, paskui pasidengdavo stalą. Omama sakydavo: „Surinkime širdis atsigauna“.

Pasakojo Helmutas Lotužis

Margarita Dora Lotužienė (gim. Dotz)

Gimė 1919 metais spalio 15 dieną Klaipėdos priemiestyje Smeltėje. Krikštyta žemininkų (Jokūbo) bažnyčioje 1919 metų spalio 19-ąją. Vaikystė, paauglystė prabėgo daugiausia Šiuparių, Piktožių, Margių, Gelžinių kaimuose. 1940 metais ištekėjo už Antano Lotužio ir kartu su motina apsigyveno Kisinių kaime. Vėliau, kiek pasitaupę, nusipirkus nedidelį ūkelį čia pat Kisiniuose, čia gyveno iki mirties. Mirė 2004, palaidota Kisinių etnografinėse kapinėse, šalia vyro, motinos ir pirmagimio sūnaus. Jos kapą žymi kuklus paminklas, kuriame įrašyta vardas, pavardė, gimimo ir mirimo metai, o apačioje epitafija:

„Kelionė iškeliauta...

... Atilsis saldus“.

Gyvendama Kisiniuose, iki pensijos dirbo kolūkyje. Buvo uoli Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios lankytoja, kiek galėdama prisidėjo prie jos išlaikymo. Po motinos mirties, kiek leido jėgos, prižiūrėjo Kisinių kapinaites ir ne tik jas, bet tvarkė ir Ajverių, Gudavo kapinaites. Rūpinosi, kad nenutrūktų kapinių šventės tradicija Kisiniuose. Jos namuose dar eilę metų vyko surinkimai į kuriuos rinkosi visi, kam rūpėjo krašto dvasinis gyvenimas, neriklausomai nuo konfesijos.

Karolina Urtė Dotaitė

Paūgėjusi tarnavo pas ūkininkus gretimose kaimuose – Grikšuose, Lyveriuose, vėliau Gelžiniuose, Piktožiuose. Kurį laiką dirbo Priekulėje – Rašo plytinėje. Ištekėjus dukrai, kartu su ja ir žentu apsigyvena Kisiniuose. Šiame kaime gyveno iki mirties. Mirė 1982 metais. Palaidota Kisinių etnografinėse kapinėse, kurias rūpestingai, kiek tik leido jėgos, prižiūrėjo.

Jos gyvenimas – tai gyvenimas dėl kitų. Visada sušelpdavo vargingesnį, kiekvienam rasdavo padrąsinimą, pamokymą, gerą žodį. Gerai žinodama liaudies mediciną, ne vieniems padėjo pasveikti. Buvo mėgiama ir tarp savo amžiaus žmonių, ir tarp jaunimo. Ne veltui žmonių vadinama Urtele, Urtike.

ŽODYNĖLIS

Drobùlė  – staltiesė su perdrobule

Kernà – medinė statinaitė sviestui mušti

Liúosininkas  – įnamis, kampininkas

Márška – ilgas rankšluostis, naudotas laidojimo apeigoms

Õmama – tėvo ar motinos motina, senelė

Per̃drobulė – per vidurį drobulės einantis įsiūtas papuošimas

Šikšnà – nerauginta oda

Šporióti – taupyti

Tùmpinės – kumštinės pirštinės

Nuotraukos: A. Kavaliauskienės, A. Garastaitės  ir iš MLIM archyv.

Medžiagą parengė dr. A. Kavaliauskienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja