Noras prakalbinti eksponatus – aprašyti jų atsiradimo muziejuje istorijas – atvedė į atokią sodybą Dreižių kaimo vienkiemyje, kuri jau senokai likusi be šeimininkų. Dviejų galų gyvenamasis namas, mūriniai staldai (tvartai) ir skūnia (daržinė) nendriniu stogu, sode – pakrypę nuo metų naštos aviliai byloja apie praeityje klestėjusį ūkį. Iš šitų namų 1959 m. į muziejų pateko XX a. pradžios išeiginiai lietuvininkės drabužiai ir aprangos priedai: delmonas bei šimtaraštė juostelė. Eksponatus tuomet muziejui perdavė Marė Reizgienė (gim. Labrens) (1888.11.21 Dreižiuose – 1967.09.23 Dreižiuose). Jos vaikaitė Ina Edita Kuzmienė (gim. Brinkytė) (g. 1961 m. Dreižiuose) sutiko pasidalinti prisiminimais apie dovanotų daiktų savininkę, savo Omą M. Reizgienę ir Opą Kristupą Reizgį – garsaus Klaipėdos krašto visuomenės veikėjo Martyno Reizgio brolį. Rašytoja, lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narė Edita Barauskienė papasakojo apie svarų Reizgių giminės atstovų indėlį krašto istorijai.

„Delmono iš Dreižių kaimo pėdsakais“ pirmojoje dalyje sužinosite apie Reizgių lietuviškąją tapatybę ir išsaugotas vertybes. O artėjančių šv. Velykų proga skaitykite ir apie vaikų pamėgtas šventės tradicijas.

Vėliau, antrojoje pasakojimo dalyje, laukite šios istorijos tęsinio apie M. ir K. Reizgių skaudulius dėl 1944 m. šeimą palietusios evakuacijos, pokario metais likusiųjų Lietuvoje išgyventą tremties baimę, nusivylimą dėl nykstančio ūkio ir apie lietuvininkų šeimoje su meile puoselėtas evangelikų liuteronų religines tradicijas bei šeimos šventes.

E.B.: Inutė, mano buvusi mokinė, yra kilusi iš Reizgių giminės. Jos mama – Kristupo Reizgio dukra Madlynė Brinkienė (gim. Reizgytė), sukūrusi šeimą pasiliko gyventi savo tėvų namuose. K. Reizgio  tėvas Martynas Reizgys¹ buvo kaimo seniūnas – lietuviškos pakraipos. Kai jam atsiųsdavo vokiškai atspausdintus valdiškus formuliarus mokesčiams mokėti, nuolat pabrėždavo: „Aš dar kartą jūsų prašau atsiųsti man tuos visus formuliarus lietuvių kalboje“. Matyt tuomet jau buvo Lietuvos laikai. M. Reizgys yra gimęs Lankupiuose. Kai susituokė su Marija Jagminaite, apsigyveno Venckuose, vėliau persikėlė į Biržininkus. Venckuose gimė pirmagimis Martynas², o Biržininkuose – dar trys sūnūs: Kristupas, Mikas (Mikelis), Anskis ir dukra Madlynė.

Kai atėjo laikas ieškoti žmonos, Martynas Reizgys sakė: „Ieškosiu tokios, kuri turi daug žemės, o pastatai man ne taip labai svarbu. Mano tėvas buvo statybininkas ir aš esu statybininkas – namus pats pasistatydinsiu“. 1913 m. jis vedė Jurgių kaimo ūkininko Jurgio Dėckio (1843–1942) dukrą Anną Dėckytę ir gavo pasogos 54 ha ūkį Jurgių kaime. M. Reizgys buvo tas, kuris labiausiai įsitraukė į kultūrinę ir politinę veiklą, aktyviai dalyvavo 1923 m. sukilime, ne kartą vadovavo krašto Direktorijai, užėmė svarias, aukštas pareigas seimelyje. 1942 m. M. Reizgys nukankintas Mauthauzeno konclagery kaipo lietuvininkas, o žmona Anna 1948 m. su vaikais Ieva (Eva), Martynu ir Jonu ištremti į Sibirą. Tik vienintelė dukra – Anna jau buvo ištekėjusi už Pauliaus Dugniaus ir liko Lietuvoje. Ji gyveno ne Jurgių kaime, o Klaipėdoje ir taip užsiliko. Annos motina – M. Reizgio žmona mirė Sibire. Vaikai neturėjo teisės grįžti į Lietuvą. Ir koks tragiškas šeimos likimas: vyras žūsta konclagery, o žmona – Sibire. Vadinasi – jokio pasirinkimo. Niekam tu nebuvai geras. M. ir A. Reizgių ūkis Jurgių k. buvo sunaikintas. Toje vietoje 1986.12.28 pastatytas liaudies meistro Vyt. Majoro atminimo stogastulpis su įrašu: „Šišion yr gyvenęs Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Martynas Reisgys 1886–1942“.

M. Reizgio brolis, kuris atitekėjo (atėjo užkuriomis) į Dreižius, buvo Kristupas³. Tai Inutės senelis. Jis sakė: „Man žemės ne taip labai rūpi. Svarbu, kad būtų gražūs pastatai. Aišku, ir gera žmona.“ Inutė ir gimė toje senelių sodyboje, kuri nuo Klaipėdos–Šilutės plento ties Šilininkais puikiai ir dabar matosi.

Brolis Mikas vedė Anną Gervinaitę, gyveno Stragnuose. Kaip ir vyresnieji, jis buvo lietuviškos pakraipos. To meto spaudoje buvo aprašytas ginčas, įvykęs Vanagų bažnyčioje tarp lietuviškos ir vokiškos tautybės parapijiečių. Lietuvininkai norėjo, kad pamaldos lietuvių kalba vyktų rytmetį, o ne po pietų. Vokiečiai labai įsižeidė, nors jų buvo mažuma. Įvyko susirėmimas. Nesutariantieji ėmėsi net pagalių iš tvoros. Po to, Priekulėje buvo teismas. Tuomet Reizgys garbingai apgynė lietuvininkų interesus. Vokietis teisėjas sakė: „Norėčiau, kad ir mūsiškių tarpe atsirastų tokių, kurie taip svariai moka savųjų interesus atstovėti.“

Jauniausias brolis Anskis susituokė su Marija Skystimaite ir ūkininkavo Venckuose. Sesuo Madlynė gyveno Laugaliuose.

____________________________________________

¹ _{M. Reizgys vyresnysis (1854.04.08 Lankupiuose – 1927.03.03 Biržininkuose)}

² _{M. Reizgys jaunesnysis (1886.12.11 Venckuose – 1942.04.02 Mauthauzeno nacių koncentracijos stovykloje)}

³ _{K. Reizgys (1888.12.13 Biržininkuose – 1963.09.22 Dreižiuose)}

I.K.: Aš esu Ina Edita Brinkytė, pagal tėvelį. Dabar – Kuzmienė, gyvenu Šilutėje. Jau keletą metų dalyvauju Usėnų etnografinio teatro „Negelys“ veikloje. Su kolektyvu, pasipuošę tautiniais lietuvininkų rūbais ir šokam, ir vaidinam. Man tai labai svarbu, artima ir sava. Iš vaikystės žinojau, kad mano močiutė Marė Reizgienė, kurią mes vadinom Oma, buvo atidavusi savo išeiginius rūbus muziejui. Ten aš juos ir užtikau. Radau ir savo Omos austą juostelę, švarkelį, marškinius, prijuostę. Pamačius apėmė didžiulis vidinis džiaugsmas ir pasididžiavimas. Mielai pasidalinsiu prisiminimais apie savo giminę.

⮝ Viena seniausių šeimos nuotraukų fotografuota susilaukus pirmosios dukrelės. Joje įamžinta močiutė, kurią vadinome Oma, senelis – Opa ir tuo metu vienintelė jų dukra Anna. Iš viso šeimoje užaugo 5  dukros. 

 ⮟ Akimirkos iš viešnagės senojoje sodyboje Dreižių kaime 2020 metais / A. Garastaitės nuotr.

Įsimintina ir prasminga fotografija, kurioje Ina Edita Kuzmienė (gim. Brinkytė) su snieguolių puokšte prie ąžuolo, kurį Opa Kristupas Reizgys pasodino prie savo sodybos, pirmojo vaikaičio, dukros Annos sūnaus Viliaus Reizgio (1940.08.08–2005.11.28), garbei.

I.K.: Remiantis mamos Madlynės Brinkienės (gim. Reizgytės) ir tetos Elenos (Lėnos) Urbonavičienės (gim. Reizgytės) pasakojimais, drąsiai galiu teigti, kad mano Opos Martyno Reizgio pasaulėžiūra, įsitikinimai, vertybės buvo artimos brolio Martyno nuostatoms. Ne kartą esu girdėjusi pasakojant, kad Opa, kaip ir jo broliai, nesidžiaugė krašto vokietinimu, lietuvių kalbos ignoravimu. Buvo kategoriškai nusistatęs prieš pagarbos hitlerinei valdžiai atidavimą. Tvarkant reikalus valdiškose institucijose jo pasisveikinimas būdavo: „Garbė Dievui“, o atsisveikinant sakydavo: „Sudiev.“ Tai toleravo net nacių karininkai. O savo ūkyje – Dreižių kaime Opa Martynas Reizgys buvo gerbiamas ne tik namiškių, bet ir samdinių. 

Nors šeima buvo didelė ir dirbti teko visiems daug, vaikai buvo auklėjami gana griežtai. Sekmadieniais, jei tik nevykdavo į bažnyčią, būdavo meldžiamasi namie ir skaitomas Šventasis Raštas. Vaikai tik gerokai po pietų galėdavo išeiti į lauką pažaisti.

Senelis ūkininkaudamas valdė apie 29 hektarus žemės. Keli hektarai ariamos žemės buvo apie sodybą Dreižių kaime. Laikė devynias karves. Pašarų pasiruošti važiuodavo palei Miniją į užliejamas pievas. Ten šienaudavo, šieną parsiveždavo vežimais. Prie ūkio darbų reikėjo samdytos šeimynos: mergų ir bernų. Jeigu samdiniams buvo blogai pas ūkininkus – kitais metais jie nenorėjo pareiti. O mūsų samdiniai buvo pastovūs. M. ir K. Reizgių namuose neskyrė – ar tai yra savas vaikas – sūnus, dukra, ar samdinys. Visi prie to paties stalo sėdėjo, prie to paties stalo valgė. Karo metu ūkyje buvo apgyvendintas ir prancūzų belaisvis, kuris privalėjo padėti ūkio darbuose. Jaunas vaikinas iš miesto, matyt, neturėjo jokio supratimo apie gyvulininkystę, nes gavęs užduotį paskersti žąsį pietums, ją ėmė ir pakorė, sakydamas: „Ir taip kaput.“ Šį nutikimą  su šypsena  dažnai prisimindavo mano mama su seserimi Elena (Lėna).

Mano senelis buvo aukštas, labai išvaizdus, tvirtas vyras. Brolis Albertas vaikystėje ypač žavėjosi senelio ištverme: „Stebėdavausi – kaip seneliui nešalta? Net ir žiemą, kai spigino speigas, jis įsipildavo iš šulinio pasemto šalto vandens ir iki pusės išsirengęs išsiprausdavo. Man ir su kailiniais būdavo šalta, o jam – ne“. Senelis visai šeimai, o gal net ir giminei buvo autoritetas. Mama dažnai mėgdavo palyginti: „Taip mano tėvelis darydavo... Taip mano tėvelis sakydavo...“. 

I.K.: Kristupo Reizgio, mūsų brangaus Opos netekome 1963 m. rudenį, rugsėjį. Laidotuvių nuotraukoje liko paskutinis atsisveikinimas. Palaidojusi vyrą, Oma Marė Reizgienė gyveno dar keturis metus. Prisimenu: saulėtą dieną ji sėdi lauke ant medinės kėdės, o mes vaikaičiai šukuojame jai plaukus,  sukinėjamės aplink... Kai ji mirė,  man buvo šešeri.  Diena buvo labai šalta – vėjuota, bulviakasis.  Pasakė,  kad Omos nebėra... 

Laidotuvėms naudotos lininės juostos. Jos buvo ilgos ir gana plačios. Išaustos kaip rankšluosčiai, su kutais. Vaikystėje nesupratau kam reikalingi tokie ilgi rankšluosčiai. Kai mama mirė, tėtis pasakė, kad jų reikia ir visur ieškojom. Suradom spintoj, prie įkapių. Po laidotuvių tos juostos vėl grįžo į savo vietą. Laidotuvių drabužiams mama buvo parsisiųsdinusi baltos spalvos audinius iš Amerikos. Tai buvo prabangūs audiniai: atlasas ir gipiūras. Tuo pasirūpino seserys Anna ir Ieva (Eva). Mamą laidojom pagal seną tradiciją, kaip ir Omą Marę Reizgienę – be batų, užklotą su antklode, lyg amžinam miegui. Užtiesalas buvo atlasinis, ant atlaso – amerikoniškas gipiūras.

I.K.: Šv. K a l ė d o s   ir  š v. V e l y k o s būdavo didelės šventės. Dar kelios dienos iki jų namai pakvipdavo kepamu pyragu. Tuo rūpinosi Oma Marė Reizgienė. Ji buvo puiki šeimininkė ir vadovavo virtuvei iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Vėliau pyragus kepdavo mama. Stalas būdavo dengiamas šventine staltiese, verdama kafija. Žinoma, prieš tai visi namai švariai išvalomi: nuvalomi langai, iššveičiamos aslos grindys, nušluojami lauko takeliai ir pabarstomi smėliu.

Stuboje stalas visada buvo uždengtas marga, tamsesne staltiese, o šventadieniais užtiesdavo baltą, austą. Prisimenu mamos išsaugotas linines raštuotas staltieses, susiūtas iš dviejų palų, išbalintas. Raštai – smulkūs langeliai. Viena staltiesė per vidurį buvo su nėriniu apie 2 cm pločio.

Šv. Kalėdoms kepė žąsieną. Žąsys nuo seno buvo auginamos mūsų namuose. Vėliau mama augino ir kalakutus, bet seneliai kalakutų nežinojo. Mes, vaikaičiai, „ganėm“ žąsiukus Omos gėlyne, kuris buvo aptvertas medine tvorele iki šulinio. Nakčiai sunešdavom į vidų.

Labiausiai iš vaikystės įsiminė kaip šv. Velykų išvakarėse dažydavome margučius. Naudojom vašką. Mane marginti išmokė teta Elena (Lėna). Ji su vyru gyveno Šilutėje, bet savaitgaliais grįždavo į Dreižius. Teta dirbo mokytoja Saugose. Ji buvo ir Editos Barauskienės mokytoja. Labai mylėjo gėles. Sodino Omos gėlyne rožes ir senovinius narcizus, bijūnus, našlaites.

Margučius marginom taip: išsivirdavom kiaušinius, išpiešdavom su vašku įvairiausius raštus ir merkdavom į dažus. Prisiminimuose man prieš akis iškyla įvairūs raštai: užrietimai, spiralytės, taškučiai, juostelės. Po to vašką nuo kiaušinių nugramdydavome ir pablizgindavome su riebalais. Kartais kiaušinius puošdavome panaudodami pavasarines gėlytes, žalius lapelius ar svogūnų lukštus. Žalumynais  arba svogūnų lukštais apvyniodavome kiaušinius, juos dėdavome į seną kojinę arba aprišdavome drobele ir virdavome ilgai,  kad būtų kieti.

Kol buvome mažesni, labai smagu būdavo Velykų rytą ieškoti Velykų zuikio paliktų kiaušinių. Jų ieškojom sode, kuris buvo už namo galo ir Omos gėlyne. Dažniausiai bėgdavom ieškoti margučių lydimi tetos Elenos (Lėnos) su vyru. Vyko varžybos – kas daugiau ras. Rasdavom susuktame lizdelyje arba ant pievelės sode, tarp gėlių. Būdavo labai įdomu jų ieškoti. Labiausiai patiko ryškių spalvų margučiai. Prisirinkdavom po keturis, penkis... Vėliau būtinai juos ridendavome. Lovelį pagamindavo tetos Elenos (Lėnos) vyras Klemensas iš lentų arba iš kartono. Kur ridendavom margučius, priklausydavo nuo oro. Jei gražu, saulėta – ridenome lauke, o jei šalta – namuose. Kai ridendavom – stengdavomės vienas iš kito margučius laimėti.

Šv. Velykų rytą buvo įprasta velykauti. Jei ilgai miegosi – gausi su Velykų rykštele per kojas ir užpakaliuką. Kas pirmas atsikelia – paima vieną išsprogusią berželio šakutę ir ateina velykauti. Būdavo, nuims antklodę ir švelniai brūkšteli su ta šluotele per kojas. Nors ir žinojom, kad neskaudės, vis tiek stengdavomės išvengti velykavimo, šokdavom iš lovų ir bėgdvom. Stengdavomės kuo anksčiau atsikelti, kad neišvelykautų. Tada vietoj: „Labas rytas!“ sakydavo: „Su šventom Velykom!“  Šakeles suskindavo prieš dvi ar tris savaites, pamerkdavo į vandenį ir laikydavo kambaryje ant palangės ar prie krosnies. Per šv. Velykas berželių šakelės būdavo jau sužaliavusios. Tai puošmena, ir šv. Velykų atributas. Ant stalo stuboje kartu su berželiai pamerkdavo ir gluosnių šakelių. Kadagio verbų nežinojau, vaikystėje jų nebuvau mačiusi. Kai užaugau, man tai buvo naujiena.

⮟ Pavasario ženklai K. ir M. Reizgių sodyboje 2020 metais / A. Garastaitės nuotr.

ŽODYNĖLIS

Delmonas – prie juosmens parišama dekoratyvinė kišenė – tradicinis moterų aprangos priedas Mažojoje Lietuvoje

Kafija – kava

Oma – močiutė

Opa – senelis

Skūnia – daržinė

Staldis – tvartas

Stuba – kambarys

Velykauti – šv. Velykų rytą plakti su išsprogusia beržo šakele per kojas ilgai miegančius

(Bus daugiau)

Nuotraukos: A. Kavaliauskienės, A. Garastaitės, D. Bielkausko ir iš I. E. Kuzmienės šeimos archyv.

Medžiagą parengė dr. A. Kavaliauskienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja